Prieš kurį laiką pristatėme jauniausias Plungės ligoninės medikes, o dabar – pažintis su ilgametėmis darbuotojomis, kurios darbui ligoninėje ir pacientams paskyrė ne vieną dešimtmetį. Didžiulė patirtis, kuria gali dalintis su jaunimu, ir dar didesnė meilė bei atsidavimas savo darbui – tai dalykai, siejantys tris puikias mūsų ligoninės slaugytojas.

Skyriuje – nuo pat pirmosios dienos

Palaikomojo gydymo ir reabilitacijos skyriaus vyresnioji slaugytoja-slaugos administratorė Daiva Mačiuitienė Plungės ligoninėje – nuo 1982 metų, kuomet, baigusi Kauno Prano Mažylio medicinos mokyklą, gavo paskyrimą į savo gimtąjį miestą. Taigi darbo stažas jau solidus – 41 metai.

„Mano mama buvo slaugytoja. Kai buvom dar moksleivės, su draugėmis per vasarą dirbdavome slaugelėmis. Ir tai mums visai patiko. Tad ir baigusi vidurinę galvojau būtent apie mediciną. Tiesa, mano svajonė buvo tapti odontologe, bet tuomet buvo tokie konkursai, kad įstoti neturėjau šansų. Pasiūlė į medicinos mokyklą. Pabandžiau, įstojau. Mūsų paruošimas buvo labai aukšto lygio, per dvejus metus Kauno klinikos – skersai išilgai išnaršytos, jų koridoriai iki šiol man savi. Na, o mano svajonę išpildė dukra – ji tapo odontologe“, – pasakojo Daiva.

21 metus Daiva dirbo Plungės ligoninės LOR skyriuje. O 2003-iaisiais buvo pakviesta į naujai kuriamą Palaikomojo gydymo ir reabilitacijos skyrių. Iš pradžių – kaip slaugytoja, o po 4 metų tapo vyresniąja. „Mes su skyriaus vedėja gydytoja Danguole Luotiene čia – nuo pirmųjų dienų. O skyriui vadovauju jau septynioliktus metus. Darbas patinka, esu jam pasišventusi ir džiaugiuosi galėdama padėti žmonėms. Tiesa, kol dirbau LOR skyriuje, dauguma pacientų buvo vaikai, o dabar – senyvo amžiaus žmonės. Tad būna visko – ir sunkių ligų, ir mirties atvejų. Bet toks jau mūsų darbas“, – pasakojo medikė.

Daiva Mačiuitienė – skyriaus, kuriame – 25 lovos, vyresnioji slaugytoja, tad jos darbas – administruoti slaugą, rūpintis, kad ir pacientai būtų kvalifikuotai, profesionaliai aptarnauti, ir kolektyvas gerai jaustųsi. O dirba jame ne tik slaugytojos, bet ir kineziterapeutai, masažuotojai, socialinis darbuotojas, psichologas. Iš viso – 18 darbuotojų. „Taip, mano darbas labiau administracinis, bet juk turiu jausti skyriaus pulsą, būti komandos dalis, tad dažnai ir pati užsuku į palatas, padedu kolegėms. Visi mes daug energijos atiduodam – ir fizinės, ir psichologinės, nes pacientai – gulintys, nelaimingi, jiems skauda, o mums tenka juos ne tik gydyti, bet ir prausti, valgydinti, išklausyti. Yra piktų, bet yra ir labai dėkingų. Kaip sakoma, pasaulis margas…“, – pasakojo vyresnioji slaugytoja.

Daiva neslepia: per 41 darbo metus daug visko buvo. Ir skaudžių mirčių, ir neįtikėtinų išgijimų, ir tokių atvejų, kurie visam gyvenimui įsirėžę. „Niekada nepamiršiu, kaip vieną kartą iš skyriaus dingo pacientė. Buvo žiema, baisiai šalta. Nors padėjo ir policija, paieškos buvo sudėtingos. Ačiū Dievui, tą moterį radom, apklojau ją savo kailiniais – kad tik sušiltų, kad tik gyventų. O pati tada vienmarškinė per laukus parlėkiau. Laimei, ji išgyveno. Taigi mūsų darbe visko būna, bet juk jau rinkdamasis profesiją žinai, kas tavęs laukia“, – mintimis dalijosi medikė.

Moteris džiaugiasi, kad turi ne tik mylimą darbą, bet ir penkis anūkus, daug mėgstamos aktyvios veiklos ir pakankamai stiprią sveikatą: „Ir su dviračiu pavažinėju, ir pakeliauju, tad ir ligos manęs nepuola. O kai tik yra proga, ir kolektyvą stengiuosi išjudinti.“

Vidai Stonkienei – gražus jubiliejus

Priėmimo ir skubios pagalbos skyriaus bendrosios praktikos slaugytoja Vida Stonkienė prisiminė, jog dar būdama mokyklinukė, kai tekdavo apsilankyti poliklinikoje ar ligoninėje, vis pagalvodavo, kad norėtų tapti medike. Jos svajonė išsipildė: baigė Klaipėdos medicinos mokyklą ir štai šiemet mini gražų jubiliejų – vasarį sukako lygiai 50 metų, kai Vida dirba Plungės ligoninės Priėmimo ir skubios pagalbos skyriuje.

Medicinos mokyklą Vida baigė 1972-aisiais, įsidarbino Šilutėje. Dirbo su naujagimiais, darbas patiko, bet norėjosi į Plungę – arčiau namų. Tad grįžo, o čia jai buvo pasiūlyta rinktis – į priėmimo ar į chirurgijos skyrių. Pasirinko priėmimo. Ir niekada dėl to nesigailėjo: darbas, nors sudėtingas ir visiškai nenuspėjamas, patinka, kolektyvas – puikus, draugiškas, be jokių pykčių. „Turim puikią savo vadovę Renatą Luotienę, šaunų skyriaus vedėją Rolandą Dėdiną. Kolektyve jaučiuosi puikiai, o ir naujai atėjusieji labai greitai įsilieja į mūsų gretas“, – gerų žodžių kolegoms negailėjo Vida Stonkienė.

Medikė prisiminė tuos laikus, kai skyriuje dirbdavo po vieną. Tiesa, pacientų srautas buvo mažesnis, be to, jie čia neužsibūdavo – skyrius neturėjo stebėjimo palatų, tad pacientus, suteikus pirmąją pagalbą, siųsdavo arba namo, arba į kažkurį skyrių. Bet darbo tikrai netrūko – reikėdavo ir švirkštus išsivirinti, ir žaizdas siūti, ir visa kita atlikti. Dabar viskas kitaip.

„Bet kaip tada, taip ir dabar, darbas šiame skyriuje – labiausiai nenuspėjamas. Štai kad ir šiandien – atvežė žmogų, ant kurio miške užvirto rąstas. Insultai, infarktai, žaizdos, sužalotieji avarijose – mūsų kasdienybė. Būna ir mirties atvejų, kartais tokių, kad ir pačios be ašarų neapsieiname.

Bet turime ir kuo pasidžiaugti. Pamenu sykį iš autoįvykio atvežė pas mus visą klaipėdiečių šeimą – mamą, tėtį ir dvi sunkiai sužalotas mergytes. Tuomet visi puolėm į pagalbą, stengėmės kas kiek begalėjom. Buvo neaišku, ar mergaitės išgyvens. Buvo ruduo, o po metų, per Kalėdas, jos gyvos ir sveikos kartu su mamyte atvyko pas mus į skyrių su dovanomis – atvežė mums pačių padarytus angelėlius. Dar vienas atvejis – kai žmona atvežė infarkto ištiktą savo vyrą. Vos atidariusi duris supratau, kad jo gyvybei gresia pavojus, nieko nelaukusi teikiau pagalbą, tuoj prisijungė visa komanda. Išgelbėjom. O kai pasveiko, vyriškis į skyrių atvyko su puokšte rožių. Žinoma, toks dėkingumas glosto širdį, bet mes tik dirbam savo darbą. Ir ne po vieną, o visi kartu, komandoje“, – pasakojo Vida.

Anksčiau medikai mums buvo neatsiejami nuo baltos spalvos, dabar daugelio apranga – skirtingų spalvų, o Vidos – vis dar balta. Kodėl? „Na taip, neišlipu aš iš baltos. Sykį buvau įsigijusi raudonas kelnes, bet man jos nelipo. O balta yra balta. Toks jau, matyt, mano įsitikinimas – kad ši spalva tinka labiausiai. Taip, kaip įprasta nuo seno“, – atsakė Vida Stonkienė.

„Nes myliu savo darbą!“

Plungės ligoninės Konsultacinės poliklinikos bendrosios praktikos slaugytoja Alvyda Astrauskienė – taip pat ilgametė ligoninės darbuotoja – mūsų įstaigai ji paskyrė kiek daugiau nei keturiasdešimt metų. Ar tie metai našta? „Tikrai ne! Nes myliu savo darbą“, – sako Alvyda.

Kai nueita tiek daug, visada kyla klausimas, o kodėl žmogus rinkosi būtent šį kelią ir ar niekada nesigailėjo juo pasukęs? „Kodėl į mediciną? Net nežinau… Dar vaikas buvau, tai gal nieko daug ir negalvojau. Tiesiog baigiau Nausodžio aštuonmetę, reikėjo ieškoti kitos mokyklos – arba į vidurinę Plungėje, arba galvoti apie profesiją. Nutariau, kad profesija geriau nei vidurinė, ir išvykau į Šiaulių medicinos mokyklą, kurioje buvo galima mokytis pabaigus aštuonmetę. Buvome eksperimentinis kursas – mus priėmė be stojamųjų, vien pagal mokymosi vidurkį. Vidurkis buvo aukštas, tad įstojau. Mokiausi, baigiau ir, turiu pripažinti, nė kartelio nesuabejojau savo pasirinkimu. Net neįsivaizduoju savęs dirbančios kažką kita“, – prisiminimais dalijosi Alvyda Astrauskienė.

Kartu su diplomu Alvyda gavo ir siuntimą į Šilutę. Ten neužsibuvo – labai norėjo grįžti į Plungę, arčiau gimtųjų namų. Tad kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją ir jai buvo leista pakeisti darbo vietą. Plungėje jaunoji medikė įsidarbino Traumatologijos, vėliau Chirurgijos skyriuje, o kai gimė vaikelis, pasiprašė tokio darbo, kuris leistų daugiau laiko praleisti su mažyliu, nebereikėtų budėti naktimis. Nuo tada Alvyda kartu su gydytoja Irena Kudžmiene dirbo odos ir venerinių ligų kabinete.

Šiam darbui moteris paskyrė 35 metus. Alvyda pripažįsta: iš pradžių tam tikrais atvejais būdavo ir drovu, ir nejaukių akimirkų pasitaikydavo, bet juk prie visko priprantama. Taip ir ji – apsiprato, įsivažiavo ir ligų nebeskirstė: nesvarbu, ar žmogui dermatitas, ar niežai, ar sifilis, jį reikia tiesiog išgydyti. „Žinoma, tame kabinete išaiškėdavo daug paslapčių. Ir visas jas turėjome išsaugoti“, – pajuokavo Alvyda.

Šiuo metu Alvyda Astrauskienė kažkiek pakeitusi veiklos pobūdį – dirba kabinetuose, kuriuose atliekamos sonoskopijos, kolonoskopijos, skrandžio tyrimai. „Mūsų ligoninė tikrai pažengusi – turime pačios moderniausios diagnostinės įrangos, dirba puikūs savi ir atvykstantys medikai. Tad norinčiųjų išsitirti turime ne tik iš Plungės, bet ir iš daugelio kitų miestų. O modernėjant ligoninei, tobulėjame ir mes – teko išmokti dirbti su šiuolaikiška aparatūra – paruošti ją naudojimui, vėliau išvalyti, sutvarkyti. O ir dokumentus pildome jau ne rašikliu, o kompiuteryje. Taip kad laikas eina, turime prisitaikyti“, – įsitikinusi medikė.

Anot Alvydos, kolektyvas puikus, dauguma pacientų – taip pat pozityvūs. Žinoma, kai žmonės serga, būna, kad piktesni, dirglesni, bet dauguma – su geromis emocijomis. Medikė įsitikinusi: „Visada laikausi taisyklės: elkis su žmogumi taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi. O kai tos taisyklės laikaisi, tada ir žmonės su tavimi malonūs, dėkingi. Net po nemalonesnių procedūrų ačiū pasako. Už tai, kad gerai savo darbą atlikome.“