Šiemet – 25 metai, kai vadovauja Vidaus ligų skyriui, kitąmet – 50 metų, kai dirba gydytoju. Tokius gražius jubiliejus mini gydytojas Boleslovas Kazlauskas.

„Medicinoje atsidūriau tik todėl, kad… norėjau būti jūrininku ir pamatyti pasaulį. 1968 metais, kai baigiau vidurinę mokyklą, Lietuvoje nebuvo aukštosios mokyklos, kuri rengtų jūrininkus, kapitonus. Reikėjo vykti į Rusiją, bet aš nenorėjau. Tada ir sugalvojau, jog reikia stoti į mediciną – tada į jūrą bus galima išplaukti kaip gydytojui. Taip ir padariau“, – prisiminimais dalijosi Boleslovas Kazlauskas.

O iš kur ta meilė jūrai? Juolab kad Boleslovas – iš Pasvalio, kuris toli nuo jūros ir net nuo ežerų. „Iš knygų“, – atsakė gydytojas. Pasak Boleslovo, jų šeima buvo gausi – augo penki vaikai. Gyveno kaime, mama buvo melžėja, tėtis buhalteris. Tėčio gana anksti neteko – jį nušovė. Gyvenimas nebuvo lengvas – vaikams teko ir vieniems kitus auginti, ir daug kitų darbų dirbti. Bet tai užgrūdino – užaugęs viską mokėjo. Laisvalaikiu kibdavo į knygas, o labiausiai domino tos, kuriose – apie kitus kraštus, keliones, jūrininkus. „Iš knygų supratau, kad pasaulis labai įdomus. Norėjau jį pamatyti, bet geležinė uždanga mus stabdė. Tada ir pradėjau galvoti, ką turėčiau padaryti, kad išvysčiau visa tai, kas knygose. Žinoma, tai, kad esi jūrininkas, nereiškė, kad pamatysi pasaulį – juk galėjai patekti į laivą, kuris plaukia, tarkim, į… Barenco jūrą“, – pasakojo pašnekovas.

1974 metais Boleslovas atvyko į Plungę – į internatūrą. Bet tikslas buvo platusis pasaulis. Tad susirado žvejybinį laivą ir įsidarbino gydytoju. Tada jau reikėjo užsienio paso, nes be jo uostuose neišlipsi. Jis būdavo išduodamas tik išsiaiškinus, ar asmuo neturi artimųjų, buvusių Sibire, ar niekas negyvena JAV. Galų gale pasą gavo, ir 1975 metų rugpjūčio 5 dieną, per savo gimtadienį, išplaukė į pirmąjį reisą, į Afriką. Plaukė įdomiu laivu – plaukiojančia baze „Tarybų Lietuva“ – tuo pačiu, iš kurio į amerikiečių laivą buvo peršokęs legendinis jūrininkas Simas Kudrika.

Boleslovas Kazlauskas sakė plaukiojęs pusketvirtų metų. Jam būnant reise, gimė pirmoji dukra. Jai augant, teko galvoti apie sėslesnį gyvenimą. Į krantą visam gydytojas grįžo 1978 metų gruodžio 15-ąją. „Taigi savo planą dėl jūros aš įvykdžiau. Bet jei šiandien kas nors pasakytų, kad ryt „išeinam“ į jūrą, manau, neatsisakyčiau“, – sakė gydytojas.

Po plaukiojimų Boleslovas Kazlauskas grįžo į Plungės ligoninę. Nuo tada jis – plungiškis. „Čia, Plungėje, tik direktoriauti neteko. O visus kitus etapus praėjau. Iš pradžių dirbau gydytoju terapeutu, nuo 1984 metų – direktoriaus pavaduotoju, kaip pats juokaudavau, – buvau pavaduotojas kovai su biuleteniais. Gamyklų tuomet buvo daug, tad ir „einančiųjų į biuletenius“ netrūko. Pastaruosius 25 metus aš – Vidaus ligų skyriaus vedėjas. Taigi, 25 ir 50 metų – du svarbūs jubiliejai“, – prisiminė gydytojas.

Nors didžioji gydytojo Boleslovo meilė visada buvo jūra ir kelionės, tačiau ir mediko darbas jam – labai prie širdies. „Aš nepailstantis optimistas, gal todėl man ir gyventi, ir dirbti lengviau. Niekada neturėjau nei priešų, nei didelių konfliktų, sutariu ir su kolektyvu, ir su pacientais. Tad ir darbas ligoninėje man visada buvo ir yra mielas. Žinoma, dirbti stacionare – geriau nei kabinete. Prie kabineto visada eilė pacientų, visada viskas paskubomis, o ligoninėje gali žmogui skirti daugiau dėmesio, pakalbėti su juo ne tik apie sveikatą, bet ir, tarkim, apie vakar vykusias sporto varžybas. O pacientams to labai reikia“, – įsitikinęs medikas.

Gydytojas apgailestauja, kad ligoninėje belikę vos keli jo kartos gydytojai, bet kartu ir džiaugiasi – keičiasi kartos, ateina jaunimas. O sąlygos čia puikios, yra visko, ko reikia kokybiškai diagnostikai ir gydymui. „Plungės ligoninė tikrai viskuo aprūpinta – yra kompiuterinis tomografas, bent du rentgeno aparatai, vis endoskopijos, echoskopijos, kardioskopijos įranga ir panašiai. Tad labai tikiuosi, kad čia atvyks dar daugiau jaunų gydytojų ir, žinoma, slaugytojų, nes jų taip pat reikia“, – mintimis dalijosi Boleslovas Kazlauskas.

Gydytojas neslepia, kad jam jau 73 metai, bet sveikata – dar stipri, su jokiomis tabletėmis dar „nedraugauja“. Mėgsta pajudėti, pasimankštinti ir nuo stalo nueiti, kai dar jaučiasi šiek tiek alkanas.

Laiko skiria ir pomėgiams. Vienas iš jų – muzika. „Kai tik grįžtu namo, įsijungiu radiją arba vinilinių plokštelių grotuvą. Vinilai – viena mano silpnybių. Jų turiu apie tūkstantį sukaupęs. Su amžiumi pradėjo patikti ir rimtoji muzika, bet arčiausiai širdies – senasis rokas. Kartais ir pats gitara pagroju“, – pasakojo pašnekovas. Kitas pomėgis – kolekcionavimas: gydytojas sakė renkąs oniksą ir viską, kas iš jo padaryta. Dar pajuokavo esąs didžiausias Rietavo turgaus, tiksliau – to skyriaus, kuriame prekiaujama senienomis, gerbėjas. Mat ten ir randąs tai, ko ieško. „Štai visai neseniai Rietave įsigijau iš onikso pagamintą telefoną. Puikus eksponatas!“ – džiaugėsi pašnekovas.

Prakalbęs apie tai, kad laikas būtų į užtarnautą poilsį, gydytojas sako, jog savo ateities planus jau sudėliojęs: „Labanoro girios viduryje – mano žmonos gimtinė. Ten turim sodybą. Ir dabar dažnai ten važiuoju – išvykstu penktadienį po darbo ir grįžtu sekmadienį. Veiklos ten tikrai netrūksta. Galėčiau būti ir būti. Mes, daktarai, žmonėms vis kalbame, kaip reikia gyventi, kad reikia daugiau ilsėtis, save tausoti, bet… patys taip nedarome. Ir dukros, ir devyniolikmetis anūkas man vis primena, kad laikas poilsiui. Vaikinas vis sako „bočiau, noriu su tavim futbolą pažaisti, kašį pamėtyti“, o man vis į darbą reikia. Na, kol sveikata leidžia ir ūpo yra, atrodo, kaip čia nedirbsi, bet gal jau laikas ir anūko paklausyti?“, – smagiai pokalbį baigė gydytojas.