Natūrali kartų kaita. Turbūt taip galima pavadinti procesą, šiuo metu vykstantį Plungės ligoninėje. Daug nuveikę ir visų gerbiami ilgamečiai medikai gražiai išlydimi į užtarnautą poilsį, juos pakeičia puikiai parengti, šiuolaikiškai dirbantys ir mąstantys, progresyvūs ir perspektyvūs jauni.

Šįkart pristatysime tris jaunus Plungės ligoninės gydytojus – chirurgą Algirdą Palšį, vidaus ligų gydytoją Aistę Mažeikaitę ir ortopedę traumatologę Kristiną Norkutę bei dvi anestezijos ir intensyvios terapijos slaugytojas Austėją Rataitę ir Deimantę Gedgaudaitę.

Chirurgijos ir traumatologijos skyriaus gydytojas chirurgas Algirdas Palšis:

„Esu chirurgas, iš Platelių kilęs žemaitis. 2013 metais baigiau Lietuvos sveikatos mokslų universitetą, teoriją derindamas su praktika Kauno klinikose, Kauno onkologinėje ligoninėje, Klaipėdos Universitetinėje ligoninėje, neužmiršdamas Plungės ir Telšių ligoninių. Baigiau chirurgiją, tad man suteikta chirurgo kvalifikacija.

Po studijų – kontraktas su Anglijos privačiomis ligoninėmis. Ten dirbau, kol 2014-aisiais Respublikinės Klaipėdos ligoninės Pilvo ir endoskopinės chirurgijos skyriaus vedėjas Nerijus Kaselis pakvietė jungtis į jo vadovaujamą komandą. Puikiame aukšto lygio kolektyve prabėgo 10 metų.

Keletą pastarųjų mėnesių aš – gimtinėje, Plungės ligoninėje. Čia atsiradau medicinos reformų ir šiuolaikiškai progresyvaus Plungės ligoninės direktoriaus Remigijaus Mažeikos vadovavimo dėka –  kartu nusprendėm mano turimas žinias ir patirtį priartinti prie rajono gyventojų. Todėl ir grįžau į Plungės ligoninę.

Mano darbo sritys: pilvo sienos išvaržų operacijos atviru ir laparoskopiniu būdu, tulžies pūslės akmenligės gydymas atliekant laparoskopinę cholecistektomiją, onkologinė dermatologija – apgamų, bazaliomų šalinimas po dermatologo rekomendacijų, odos, poodžio darinių šalinimas. Su ligoninės vadovybe esame aptarę ir ateities perspektyvas – planuojame imtis negyjančių trofinių kojų opų chirurginio gydymo, įskaitant autodermoplastiką, bus atliekamos kabančios odos, riebalinės pilvo „prijuostės“ šalinimo ir kitos operacijos.

Esu Klaipėdos krašto chirurgų draugijos narys, Lietuvos išvaržų chirurgijos draugijos narys. Daug kartų teko tobulintis, kelti kvalifikaciją tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

Po keleto mėnesių galiu pasakyti: smagu sugrįžti į atsinaujinantį Plungės ligoninės kolektyvą ir rasti daug patyrusių ir motyvuotų kolegų. Pacientams jaunystės grąžinti nepažadame, bet sutrumpinti laukimo eiles, pagerinti gyvenimo kokybę tikrai pasistengsime.“

Vidaus ligų ir palaikomojo gydymo skyriaus vidaus ligų gydytoja Aistė Mažeikaitė:

„Plungės ligoninėje aš – nuo birželio. Manau, pradžia niekam nebūna lengva, tad ir man – visko buvo, nes čia daug kas kitaip. Tačiau draugiški kolegos padeda įsilieti į kolektyvą. Šaunios jaunos gydytojos – ir mūsų skyriaus vedėja Gerda Rimkutė, ir Vidaus ligų ir neurologijos skyriaus vedėja Danielė Ivanauskaitė, o ir slaugytojos, kurios kol kas čia susigaudo geriau nei aš, yra puikios pagalbininkės įsitraukiant į darbus. Gyvenam draugiškai, be konfliktų, neretai pajuokaudamos.

Plungės ligoninė, galima sakyti, ketvirtoji mano darbovietė – internatūrą atlikau Klaipėdoje, rezidentūrą – Kaune. Rezidentūros laikotarpiu kartu dirbau ir Prienų ligoninės priėmimo skyriuje. Kai baigiau mokslus, gavau pasiūlymą likti ir darbuotis Vidaus ligų skyriuje. Tad ir pasilikau.

Prieš kurį laiką draugė man parodė skelbimą, kad Plungės ligoninė ieško terapeuto. Mane tai sudomino. Pati esu iš Šilalės, tad pagalvojau, kad Plungė – arčiau namų nei Prienai. Nusiunčiau CV, o po kurio laiko sulaukiau skambučio ir pasiūlymo. Taip atsiradau Plungėje.

Kai manęs klausia, kodėl pasirinkau mediciną, aiškaus atsakymo neturiu. Man tiesiog labai patiko biologija, tad, baigusi vidurinę, rinkausi kažką, kas susiję su šiuo mokslu. Abejojau tarp medicinos ir farmacijos, bet pamaniau, kad farmacija – tai dar ir pardavimai, o aš to nenoriu. Tad pasirinkau mediciną. Įstojau į valstybės finansuojamą vietą Kauno medicinos universitete, kuris vėliau tapo Lietuvos sveikatos mokslų universitetu. Kai reikėjo rinktis rezidentūros studijas, galvojau ir apie kardiologiją, ir apie terapiją, bet dabar nė kiek nesigailiu, kad tapau terapeute.

Mūsų skyriuje – 35 lovos. Dauguma jų būna užimtos, didžioji dalis pacientų – vyresnio amžiaus žmonės. Darbas su vyresniais manęs negąsdina, manau, gydyti jaunus ar vaikus psichologiškai kur kas sunkiau. O ypač, jei niekuo negali jiems padėti.

Lygindama darbą Prienuose ir Plungėje, galiu pasakyti, kad čia ir resursai, ir sąlygos – kur kas geresni. Vien tai, kad Plungės ligoninė turi kompiuterinį tomografą, parodo, kokia ji progresyvi. O kur dar galimybė čia pat vietoje atlikti rentgeno, echoskopijos, bronchoskopijos, kolonoskopijos ir kitus tyrimus – visa tai labai gelbsti diagnozuojant ligas. O kai tinkamai diagnozuoji, ir gydymas lengvesnis.“

Chirurgijos ir traumatologijos skyriaus gydytoja ortopedė-traumatologė Kristina Norkutė:

„Plungėje – jau pusmetis. Ir jaučiuosi čia lyg grįžusi į namučius, nes čia, Plungės ligoninėje, visus metus atlikau internatūrą. Tad ir įstaiga, ir kolektyvas man – savi. Gerai jaučiuosi ir dėl to, kad pati esu žemaitė – gimusi Akmenėje, augusi Skuode. Ir baigusi studijas iškart patraukiau į Žemaitiją– iki Plungės dirbau Regioninėje Telšių ligoninėje.

Turiu pasakyti, kad medicina mane traukė nuo vaikystės. Kai buvau 9–10 metų, pamenu, slaugydavau ant lovos gulinčią senelę, ir man tai patiko. Be to, mačiau gražų pavyzdį – mano krikštamotė yra gydytoja. Ir tėvai arti medicinos: tėtis – veterinarijos gydytojas, mama – farmacininkė. Mokykloje visada patiko biologija, chemija. Kalbos, išskyrus lietuvių, – nelabai. Tad kryptis buvo aiški – būsiu gydytoja.

Kad tapsiu ortopede-traumatologe, žinojau jau trečiame kurse ir kryptingai į tai ėjau. Man traumatologija patiko, nes ji – konkreti. Matai lūžį, žinai, kad turėsi susintezuoti, tada reikia tik techniką pasirinkti. Terapija – daug klausinėti, daug aiškintis ir aiškinti, o čia – matai ir darai. Žinoma, būna variacijų, būna iššūkių, bet man tai patinka. Taip, sako, kad traumatologija – ne moteriška specialybė, bet man, vyriausiai dukrai šeimoje, visada labiau patiko būti su tėčiu, daryti tai, ką jis daro.

Jau minėjau, kad čia jaučiuosi lyg sugrįžusi namo – visus metus Plungės ligoninėje, Chirurgijos skyriuje, atlikau internatūrą. Dirbau su tuometiniu skyriaus vedėju puikiu chirurgu Broniumi Stanslovaičiu, kuris į kitus skyrius manęs neišleisdavo ir labai daug ko išmokė. O dabar džiaugiuosi, kad grįžau, o tų metų – lyg ir nebuvę.

Turiu pripažinti, jog, pereidama iš regioninės į rajoninę ligoninę, šiek tiek baiminausi, bet pakalbėjus su direktoriumi Remigijumi Mažeika visos baimės dingo. Dabar ir pati matau, kad Plungės ligoninė – stipri ir garantuota dėl savo ateities, čia puikios diagnostinės galimybės – pažangūs rentgeno aparatai, kompiuterinis tomografas, netrukus ir magnetinis rezonansas atsiras. Esame aprūpinti viskuo, ko reikia, nuperkama viskas, ko prašome. Taigi judame į priekį ir vis keičiamės.

Kolektyvas – gana didelis ir šaunus: ortopedai-traumatologai, chirurgai, LOR gydytojai, gausus būrys slaugytojų. Ir pacientų čia niekada netrūksta – daug ekstrinių, daug ir planinių operacijų. Dirbti tenka ir Chirurgijos ir traumatologijos skyriuje, ir Konsultacinėje poliklinikoje. Džiugu, kad dirbame sklandžiai ir operatyviai, pacientų nepiktiname ilgomis eilėmis – planinei operacijai galima patekti per porą savaičių. Kitose ligoninėse laukti tenka 6 savaites ir net ilgiau.

Plungės ligoninė man ypač patinka tuo, kad čia viskas sutvarkyta, suplanuota, puikiai sustyguotas darbas. Esu tvarkos žmogus, tad man labai svarbu turėti planą, žinoti, kas manęs laukia. Kai nėra tvarkos, prasideda erzinimasis, darbų numetinėjimas. O čia aišku, kas ką dirba, kas ką pakeičia, kas kam padeda.

Plungės ligoninę matau pasikeitusią ir einančią teisinga kryptimi – viskas tik geryn. Dar geriau bus, kai atsiras magnetinio rezonanso tyrimo paslauga ir kai bus pastatytas naujas  Priėmimo ir skubios pagalbos skyrius.“

Anestezijos ir reanimacijos skyriaus slaugytoja anestezistė Austėja Rataitė:

„Šiemet baigiau trejus su puse metų trukusias studijas Kauno kolegijoje. Po jų galėjau iškart eiti dirbti bendrosios praktikos slaugytoja, tačiau nutariau dar pusmetį paskirti specializacijai – kad galėčiau dirbti operacinėje, anestezijos ar reanimacijos skyriuose, bendrosios praktikos slaugytojos diplomo neužtenka. Reikia specializuotis, tad aš pasirinkau anesteziją ir intensyviąją terapiją. Pasirinkimui įtakos turėjo mano noras padėti sunkios būklės pacientams, užtikrinti jų poreikius. Be to, traukė tai, kad galėsiu dirbti operacinėje.

Kol mokiausi, praktiką teko atlikti ir Kaune, ir Plungėje. Kaune – reanimacijos, psichiatrijos skyriuose, Plungės ligoninėje – operacinėje, Vidaus ligų, Chirurgijos ir traumatologijos, Anestezijos ir reanimacijos skyriuose. Pastarasis skyrius – arčiausiai širdies.

Tiesa, darbo jame daug, o kartu – ir adrenalino. Nuolat, net ir išėjus į poilsio kambarį, ekrane reikia stebėti pacientų būklę – kvėpavimą, kraujospūdį, pulsą, deguonies įsisotinimą kraujyje, temperatūrą ir t. t.  Šiame skyriuje įgijau puikios praktikos, išmokau įvairiausių manipuliacijų. Tai darbas, reikalaujantis šaltų nervų, psichologinio pasiruošimo ir pasirengimo greitai kintančioms situacijoms, nes čia – sunkiausi, prie aparatų prijungti pacientai. Kol jauna, manau, puiku pradėti nuo Anestezijos ir reanimacijos skyriaus, o prie popierių, kur daugiau monotonijos, visada suspėsiu.

Minčių likti Kaune nebuvo, norėjosi į Plungę, nes čia mano namai, mano tėvai, be to, smagu įsilieti į vis jaunėjantį Plungės ligoninės kolektyvą, pagelbėti savo miesto žmonėms.

Dirbu nuo kovo pabaigos ir jau apsipratau. Malonu dirbti skyriuje, kuriame – šaunus ir draugiškas tiek slaugytojų, tiek gydytojų kolektyvas. Jaučiuosi lyg tarp savų.

Dar mokykloje žinojau, kad noriu studijuoti kažką su medicina. Stojau į akušeriją, tačiau neįstojau. Bet ir gerai, nes akušerija ir yra tik akušerija, o baigus slaugą galima eiti į bet kurį skyrių. Panašu, kad į šią profesiją mane atvedė genai – ir mano močiutė, kuri, deja, jau mirusi, buvo slaugytoja. Tai  sužinojau tik tada, kai jau įstojau mokytis.“

Anestezijos ir reanimacijos skyriaus slaugytoja anestezistė Deimantė Gedgaudaitė:

„Plungės ligoninėje dirbu nuo kovo 1-osios. Iš pradžių vienai tarp patyrusių kolegų buvo kiek nejauku, bet netrukus prie kolektyvo prisijungė ir anestezistė Austėja, o dviese – greičiau įsidrąsinom.

Mokiausi Klaipėdos kolegijoje, dar mokydamasi Klaipėdoje ir darbą susiradau – dirbau Klaipėdos jūrininkų sveikatos priežiūros centre, teikiau ambulatorines paslaugas pacientų namuose. Baigusi mokslus, supratau, kad noriu dar kažko. Galvojau apie operacinės instrumentatorės specializaciją. Nutariau, kad kartu galiu ir specializuotis, ir dirbti. Iš pradžių darbo ieškojausi Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje, bet ten vietų nebuvo, tada – į Plungę. Ir mane priėmė. Tik čia reikėjo ne instrumentatorės, o anestezistės. Man pasiūlymas patiko, tada dabar jau baigiu anestezistės specializacijos kursą Klaipėdos universitete.

Džiaugiuosi, kad mokiausi ir kad dirbu būtent tą darbą, kurio ir norėjau. Labai mėgau biologiją ir visada žinojau, kad būsiu medikė, o ir giminėje slaugytojų – ne viena. Manau, teisingai pasirinkau, kas studijavau ne universitete, o kolegijoje. Baigusieji kolegiją turi daugiau praktinių įgūdžių, nes ten praktika – kas pusmetį.

Jei lyginčiau ankstesnį darbą, kai teikiau ambulatorines paslaugas pacientų namuose, ir dabartinį, galiu pasakyti, kad jie skiriasi kaip diena ir naktis. Tikrai nesitikėjau, kad atsidursiu Anestezijos ir reanimacijos skyriuje, bet atsidūriau ir tuo esu labai patenkinta. Ankstesnis mano darbas daugiausiai buvo individualus, tik su pacientu, o dabar – stacionare ir komandoje. Ir tai – didelis iššūkis, visai kita darbo specifika. Bet tai – puiku. Juolab kad ir kryptį jau turime – abi su Austėja orientuojamės į darbą Plungės ligoninės skausmo klinikoje.

Slaugytojos anestezistės paprastai dirba ne tik skyriuje, bet ir operacinėje – padeda atliekant operacijas. Darbas labai įdomus, bet ir kupinas ekstrinių situacijų. Jos čia neišvengiamos, bet suteikiančios daug įgūdžių, užgrūdinančios.

Esu nuo Žemaičių Kalvarijos, bet vis dairiausi į Klaipėdą ir net minties nebuvo, kad grįšiu į gimtojo rajono ligoninę. Bet grįžau ir tikrai nesigailiu. Čia tos pačios galimybės mokytis ir tobulėti, o kai kolektyvas nedidelis, nėra kada atidėlioti pirmųjų kartų – susidurti su ekstremaliomis situacijomis,  suteikti žmogui būtinąją pagalbą. Kai dirbi stacionare, naktimis, visa tai neišvengiama.

O ir pacientai džiaugiasi, kai juos slaugo jauna specialistė. Tokių, kurie nepasitiki, nesutikau, tik kartais paklausia, ar aš jau slaugytoja ar dar praktikantė. Vyresnieji džiaugiasi, kad jaunimas grįžta į gimtuosius kraštus, kad nepasilieka ten, kur mokėsi. Žinau viena: kad ir kur įsidarbintum, visur reikia dirbti, o būti arčiau namų, arčiau savų – didelis privalumas.“