Tie, kuriems tenka naudotis Plungės ligoninės paslaugomis, turbūt jau pastebėjo, kad jaunų gydytojų šioje įstaigoje vis daugiau ir daugiau. Štai nuo rugsėjo medikų gretas papildė dar vienas jaunas specialistas – gydytojas ortopedas traumatologas Alius Pauža. Tiesa, jis pas mus – ne visai naujokas: pusantrų metų gydytojas Alius važinėdavo į Plungę budėti, konsultuoti, tačiau dabar Plungės ligoninė – jau nuolatinė jo darbovietė. Jis dirba ir ligoninės Konsultacinėje poliklinikoje, kur pacientus priima kiekvieną ketvirtadienį, ir Chirurgijos ir traumatologijos skyriuje, kur jo laukia budėjimai, ekstrinė pagalba ir planinės operacijos. O dabar – plačiau apie jaunąjį specialistą.

Papasakokite, iš kur esate kilęs, kokius mokslus baigęs, kokia Jūsų darbo patirtis?

Jei trumpai, tai kilęs iš Prienų rajone esančios nedidelio Šilavoto kaimelio, vidurinį išsilavinimą įgijau Prienuose, vėliau įstojau į Kauno medicinos universitetą, o baigiau jau Lietuvos sveikatos mokslų universitetą. Ortopedijos traumatologijos rezidentūrą baigiau dirbdamas Kauno klinikose. Pirmoji mano darbovietė – Šilutės ligoninė, kurioje dirbau 4,5 metų, vėliau 1,5 metų – Klaipėdos universitetinėje ligoninėje, iš kurios grįžau į Šilutę. Bet ne ilgam – po metų Plungės ligoninės direktorius Remigijus Mažeika mane prikalbino atvykti dirbti į Plungę.

Bendraujant su gydytojais, visada kyla klausimas, kodėl jaunuolis, kuris gerai mokėsi ir kuriam buvo atviros visos durys, pasirinko mediciną – bene didžiausios atsakomybės reikalaujančią profesiją?

Viena iš priežasčių – man puikiai sekėsi tie mokslai, kurie atvėrė duris į mediciną: biologija, chemija, matematika. Kita priežastis – dar vaikystėje, antroje klasėje, turėjau sunkią rankos traumą: sudėtingas lūžis, operacija, ilgas gydymas, daug laiko ligoninėje, o kadangi viskas baigėsi sėkmingai, pagalvojau, kad ir aš norėčiau gydyti kitus. Nuo tada ši mintis manęs ir nebepaleido. Tiesa, tai buvo tik vaiko pasvajojimai, tačiau 12 klasėje, kai reikėjo rinktis, ką veiksiu gyvenime, nusprendžiau – stosiu į mediciną. Juolab kad mokiausi gerai, egzaminus išlaikiau puikiai ir tikimybė įstoti buvo didelė. Įstojau, studijavau, o ketvirtajame kurse supratau, kad labiausiai mane dominanti sritis – ortopedija ir traumatologija. Ją ir pasirinkau stodamas į rezidentūrą. Dabar, po penkerių metų rezidentūroje ir septynerių metų praktikos ligoninėse, galiu konstatuoti: ortopedo traumatologo darbas – ta veikla, kurioje jaučiuose tikrai puikiai.

Žiūrint iš šalies atrodo, kad ortopedo traumatologo darbas pakankamai konkretus ir aiškus: padaro rentgeno nuotrauką, diagnozuoja traumą ir pasirenka gydymo metodą. Ar taip ir yra?

Taip, lyginant su chirurgu ar neurologu, mano darbas kur kas aiškesnis. Dažniausiai diagnozę galime nustatyti iškart, padarę nuotrauką rentgenu ar kompiuteriniu tomografu. Sudėtingesnės tos sritys, kurios liečiasi su neurologija, tai – peties ir klubo skausmai. Kai pacientui skauda šias sritis, dažniausiai būna neaišku, ar tai skauda pats petys (klubas) ar tai iš stuburo kaklinės (juosmeninės) dalies plintantis skausmas.

O kokie keliai prieniškį atvedė į Žemaitiją?

Į šį kraštą mane atviliojo žmona – kretingiškė vidaus ligų gydytoja. Kai aš baigiau, ji dar mokėsi, tad sprendėme, kur galėtume įsikurti, kad aš galėčiau dirbti, o ji tęsti mokslus. Pasirinkome Klaipėdą. Tuomet, skirtingai nei dabar, medikų netrūko, tad darbo teko paieškoti. Radau Šilutės ligoninėje. Aš važinėjau į darbą, o žmona baigė mokslus. Taigi abu esame gydytojai, medikų šeima. Tiesa, šiuo metu žmona darbą trumpam palikusi – augina antrąjį vaikelį. Apskritai mes, medikai, kol mokomės, neturime laiko antrosios puselės paieškoms kažkur plačiau, tad žmonas ar vyrus dažniausiai susirandame tarp savų – to paties universiteto studentų. Bet ir puiku – taip geriau vienas kitą suprantame.

Dabar Jūs – Plungėje. Ar sprendimas dirbti mūsų ligoninėje pateisino Jūsų lūkesčius?

Tikrai pateisino. Matau, kiek darbo įdeda Plungės ligoninės vadovas, kad įstaiga sparčiai žengtų pirmyn. Man patinka jo vizija kviestis į Plungę jaunus medikus. Ir jų čia – nemaža dalis. Čia sklinda gera energija – puikus, draugiškas, labai profesionalus kolektyvas, vyksta intensyvus darbas, dienomis – daug operacijų.

Aparatūra, kuria esame aprūpinti, – puiki: aukštos kokybės rentgenas, kompiuterinės tomografijos aparatas, o artimiausiu metu vietoje ir magnetinio rezonanso tyrimus darysime. Tai reiškia, kad pacientams nebereikės niekur važinėti, o mes galėsime greičiau imtis gydymo. Diagnostika čia – labai aukštame lygyje.

Minėjote, kad dienomis atliekate daug operacijų. Papasakokite apie jas.

Atlieku kelio sąnario artroskopijas, kai yra plyšęs kelio meniskas, peties operacijas, kai plyšusios sausgyslės, operuoju riešo kanalus, koreguoju deformuotas pėdas ir t. t. Operacijų tikrai netrūksta, o pastaruoju metu ypač pagausėjo artroskopijų – sąnario operacijų. Žmonių netenkina dėl ligos suprastėjusi gyvenimo kokybė, tai, kad jie negali atlikti tam tikrų funkcijų, kad turi nuolat vartoti vaistus. Tad ir ryžtasi operuotis. Beje, asmeniškai man viena mėgstamiausių – iškrypusio kojos nykščio kaulo operacija. Rezidentūros metais teko dirbti su gydytoju, kuris yra vienas geriausių šioje srityje. Tad ir aš daug laiko ir energijos skyriau, papildomai tobulinausi, kad išmokčiau atlikti šias operacijos. Pritariant direktoriui, šių operacijų planuoju imtis ir Plungėje, taip palengvinsiu ne vieno žmogaus gyvenimo kokybę. Be to, esu echoskopuotojas.

Kaip minėjau, aš ne tik operuoju, bet ir konsultuoju. Kadangi pacientai gali rinktis gydytoją, tai ir į mane kreipiasi ne tik plungiškiai ar rietaviškiai, bet ir telšiškiai, skuodiškiai, kitų aplinkinių rajonų gyventojai. Stengiuosi kuo daugiau bendrauti su pacientu, kuo paprasčiau jam viską išaiškinti, patarti dėl gydymosi ar rekomenduoti operaciją.

Ar pasitaiko užleistų atvejų?

Taip, būna. Viena dažniausių problemų – Dupitreno kontraktūra, kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių delno fascija randėja, pirštai nebeišsitiesia, vis labiau traukiasi prie delno. Kartais liga progresuoja ne metus ar dvejus, o dešimtmetį, kol žmogus pagaliau nusprendžia kreiptis pagalbos. Jei kreipiasi laiku, operuojame ir pagelbėjame, bet būna ir tokių atvejų, kai galimybės pasveikti jau būna praleistos. Gana dažni ir užleisti riešo kanalų užspaudimo atvejai – kreipiasi tik tada, kai nuolat tirpsta rankos, kai iš skausmo nebeužmiega naktimis. Po operacijos, kai nebeskauda ir po ilgo laiko pagaliau pirmąkart išsimiega, pacientai pripažįsta, kad dėl skausmo, kurio neslopina net vaistai, jau ir gyventi nebesinorėjo. O  operacija – lyg stebuklas, gyvenimą pavertęs kur kas šviesesniu.

O kuri darbo dalis Jums labiausiai patinka? Kuri įdomiausia?

Labiausiai patinka operacijos. Todėl ir rinkausi specialybę, leidžiančią operuoti. Įdomu operuoti po traumų, kai tenka iš dalių sudėlioti lūžusį kaulą, atstatyti jį ir atstatyti taip, kad žmogus pasveiktų ir galėtų grįžti  į normalų gyvenimą. Patinka ir tai, kad mūsų darbe nėra monotonijos – lūžiai visi skirtingi, vienodų nebūna, tad ir iššūkių netrūksta. Skirtingi ne tik lūžiai, bet ir operacijos, pacientai. Yra tekę ir kūdikį konsultuoti, ir 100-mečio sulaukusį senolį. Ateityje, jei bus poreikis, Plungėje mielai imčiausi ir klubo sąnario keitimo operacijų. Šiuo metu Chirurgijos ir traumatologijos skyriuje bei operacinėje dirbu nuo pirmadienio iki trečiadienio, ketvirtadieniais – Konsultacinėje poliklinikoje.

Kaip pavyko įsilieti į kolektyvą?

Jau minėjau, kad kolektyvas pulsuoja gera energija. O ta gera energija, bendravimas ir bendradarbiavimas labai svarbu – juk dirbi ne vienas, o komandoje su savo ir kitais skyriais, su gydytojais, slaugytojomis, instrumentatorėmis, kitu personalu. Ir tai, kaip esame susigyvenę, – vienas iš sėkmingo darbo garantų. Atėjus į naują vietą, visada prireikia laiko įsilieti į kolektyvą, susipažinti su taisyklėmis. Čia viskas vyko labai greitai, visais esu labai patenkintas, su visais sklandžiai darbuojamės.

1,5 metų dirbote Klaipėdos universitetinėje ligoninėje. Nekilo noras ten pasilikti?

Gydytojų ortopedų traumatologų dabar reikia visose ligoninėse. Visur trūksta, visi kviečia. Rinktis tikrai yra iš ko, bet padirbėjęs Klaipėdoje supratau, kad rajoninėje ligoninėje viskas kompaktiškiau, tvarkingiau, nuosekliau, ramiau. Didelėje – didelis kolektyvas, daug žmonių, daug skirtingų charakterių, daug chaoso.

Juk sudėtingame ir sunkiame gydytojo darbe būna ir džiugių akimirkų. Kokios jos?

Taip, mūsų darbas ir sunkus, ir varginantis. Per dieną atlikti keletą operacijų ar konsultacijai priimti 20 žmonių, patikėkit, nėra lengva. O kur dar budėjimai – savaitgaliais, per šventes. Bet viską atperka džiaugsmas, išgirdus: daktare, man viskas gerai, jaučiuosi puikiai, esu sveikas. Arba gatvėje pamačius pacientą, kuris eina nešlubuodamas, nors nežinojai, ar jis apskritai begalės vaikščioti. Jei vėl nutikus bėdai žmogus pas mane grįžta, jei rekomenduoja kitam, jei atveža kaimyną ar kaimynus – tai ir yra tas stimulas, dėl kurio kas rytą norisi eiti į darbą, operuoti, padėti žmonėms. Padėti atsikratyti skausmo ar po sunkios traumos grįžti į gyvenimą. Tai ir yra tos džiugiosios akimirkos.